Ši skiltis buvo bene sunkiausių sukurti šiame tinklapyje, nes tai asmeniška ir skausminga. Beje, šis tinklapis ir gimė iš mano patirties – man netekus dviejų kūdikių: pirmo berniuko vėlyvo persileidimo metu ir mergaitės priešlaikinio gimdymo metu.
Mano mintys, tai išgyvenus buvo, kad neištversiu, kad nesugebėsiu gyventi pilnaverčio gyvenimo toliau. Ir nors esu diplomuota psichologė man nebuvo lengviau ištverti sielvartą. Aš ieškojau pagalbos ar paramos, bet net tuo metu specializuotos literatūros nebuvo įmanoma rasti, o daug klausimų kankino (šiandien dienai yra jau viena knyga italų autorės lietuvių kalba). Aišku, kaip ir visi sunkiau ar lengviau išsikapanojau t.y. susitaikiau su netektimi. Tačiau per daug sunkumų praėjus turiu troškimą bent kiek padėti žmonėms patekusiems į panašią padėtį. Todėl sukūriau šį tinklapį ir toliau esu pasiruošusi padėti kuo galėsiu. Šiame tinklapyje rasite palaikymą ir nors Jūsų skausmo niekas nesupras, bet suprasite, kad Jūs ne vieni. Skausmą galima išgyventi, tik reikia žinoti kad tai įmanoma ir Jūs esate ne vieni tokie pasaulyje.
Mūsų visuomenėje negimę kūdikiai yra tabu, be to, vengiama kalbėti apie patirtus persileidimus ar kitokias kūdikio netektis. Apie juos viešai nešnekame, apie juos bijoma galvoti, o įvykusį tokį įvykį bandome neprisiminti. Vat todėl, kai tai atsitinka Tau ar Man tada jautiesi nenormali, nes tai niekam nevyksta. O, kad tai atsitiko tavo artimų žmonių rate (statistika ta, kad net 25% visų nėštumų baigiasi persileidimu) net į galvą neateina, nes tai tabu, nes tai niekam neatsitiko. Tokie jausmai apninka mane gyvenant mūsų visuomenėje.
Nepamirštu, kad užsienyje gimus sūneliui (išnešiotam 16 sav.) gydytoja įkalbinėjo su juo atsisveikinti, o aš tam neturėjau jėgų (psichologinių). Tačiau vien jos žvilgsnis ir pasakyti žodžiai padėjo man tiek, kad bent jau tą dieną širdį skaudėjo daug mažiau.
Nepamirštu, kaip Lietuvoje gimus šešis mėnesius nešiotai dukrelei norėjau su ja atsisveikinti ir dar palaidoti, bet tuo metu reakcija buvo tokia, kad aš pasijutau pasakiusi didžiausią nesąmonę. Teliko tik užsakyti mišias, nors ir kunigas pasakė, kad tai angelėlis ir mišių nebūtina užpirkti.
Tai ką mums aplinkiniai nori pasakyti, kad jų nebuvo? Kad mūsų kūdikiai tik angelėliai praskridę kaip plaštakės? Manau, kad mano žodžius tikrai supras tie, kas išgyveno kūdikio netektį.
Todėl ir noriu, kad tie angelėliai būtų reikšmingi ne tik tėvams, bet ir mūsų visuomenei, kad jie rastų vietą širdyse, kapinaitėse ir atmintyje, kad juos gintų įstatymai, ir kad aplinkiniai žinotų, kokį skausmą išgyvena tėvai.
2013 m. kovas 29 d.