Angeliška kelionė,
arba Vieno šventojo biografija
Balti drabužiai, baltos rožės, baltos žvakės, daug jaunų tėvelių su mažais vaikais, šlovinimo giesmės, o širdyje ramybė ir iš jos kylantis džiugesys... Tai ne vestuvės ir ne krikštynos, tai Pijuko – mūsų 2 mėnesių sūnelio – dangun palydėjimo šventė. Pasaulietiškai – laidotuvės. Pasižiūrėjus iš šono ir bandant mąstyti logiškai, atrodo nesuprantama, kaip gali kilti tokie jausmai. Dažnas iš šalies turbūt pamąstytų: „Kokia tu mama? Vaikas mirė, o širdy džiaugsmas? Nenorėjai jo, nemylėjai...“
Pradžioje buvo skausmo. Baisu ryte šalia savęs rasti jau sustingusį kūdikį, kai vakare jis buvo linksmas, sveikas, smagiai taškėsi vandeny, verkė ištrauktas iš vonios, saldžiai nurimo įsikibęs krūtį ir nugrimzdo į miego karalystę šalia pačių artimiausių, jį mylinčių žmonių – mamos, tėčio ir broliuko. Neviltis, bejėgiškumas, kaltė, baimė... Po kambarį vaikščiojantys policininkai, didelės musės, apspitusios nesipriešinantį kūnelį, sausa užuojauta ir pasimetimas, nežinant, ką pasakyti. Klausimai... kas? kada? kaip? Gerai, kad šalia nuolat buvo vienas viltį ir džiugesį nešantis žmogus ir jo nepaliaujami klausimai – „O kas čia?“, – tai vyresnysis pusantrų metų broliukas – toks pat kaip visada, gal net džiugesnis ir „geresnis“ (paklusnesnis) nei įprastai. Atsisveikino su broliuku, kaip dažnai darydavo, pridėjęs savo galvelę prie jo atvėsusios galvelės. Nesuprato, o gal ir suprato, kad paskutinį kartą... Ir nuėjo savo reikalais toliau pažinti pasaulio...
„Mirties priežastis nenustatyta“ – įrašas mirties liudijime. Mirties, kuri atrodo visiškai nesuprantama, beprasmiška. „Taip jau būna gyvenime, – sako balsas iš sustingusių kūnų karalystės (morgo), – paskambinkit po mėnesio, gal ką daugiau pasakysim...“ Tikriausiai – staigios kūdikių mirties sindromas. Bet tas irgi nieko nepaaiškina. Girdėjau, taip atsitinka, jog statistiškai nedidelis procentas kūdikėlių miršta be jokios logiškai paaiškinamos priežasties. Bet niekada nebūčiau patikėjusi, kad taip nutiks mano kūdikėliui, kuris buvo sveikas, gražus ir lauktas... Juo labiau, kad perkračiusi informaciją internete, neradau nė vieno šio sindromo rizikos faktoriaus, kuris būtų tikęs mums...
Ramybė atėjo vėliau. Kitą dieną, per Mišias, kurias pagal Dievo planą laikė vyro tolimas giminaitis. Pamaldos buvo nuostabios. Susirinko daugybė draugų su vaikais, o skaitiniai ir pamokslas prabilo tiesiai man į širdį. Dievas ėmė kalbėti kunigo lūpomis, o po to – ir kitų atėjusių žmonių lūpomis... Pijukas nuėjo į dangų, bus mūsų šeimos užtarėjas. Jis buvo laimingas čia žemėje, bus laimingas ir danguje...
Ir naktį, kai siuvau savo angeliukui drabužėlius, kai stovėjau prie jo balto, baltai išpuošto karstuko, kai giedojau jo kūnelį išlydint ir laidojant šalia prosenelių, baimė, kaltinimai, bejėgiškumas jau buvo išnykę. Liko tik meilė, tikėjimas, ramybė ir džiugesys...
Kokia Dievo dovana ir palaima – pagimdyti angelą, pasidžiaugti juo ir išlydėti jį į dangų. Ir suprasti tai.
Angeliškas buvo visas Pijuko gyvenimas, pripildytas meilės. Ramus laukimas ir greitas, švelnus gimimas. Be didelio skausmo, su dideliu džiaugsmu. Tik dabar supratau, kad Pijaus vardas mums buvo pakuždėtas iš dangaus – juk Pijus reiškia „pamaldus, dievobaimingas“, o jis ir buvo toks kiekvieną savo žemiškojo gyvenimo dieną. Kvietė mylėti ir kartu buvo mylimas. Jis labai mėgo glaustis prie žmonių. Nurimdavo paimtas ant rankų, priglaustas. Taip jis kvietė kuo daugiau džiaugtis buvimu kartu. Jo balselis buvo švelnus ir prašantis, kad tik nieko neįskaudintų ir neužgautų. Visi jo drabužėliai buvo balti, todėl ir šioj žemėj jis panašėjo į angelą. Ir išėjo angeliškai – tyliai, ramiai, kad neprižadintų tėvelių, kad suteiktų kuo mažiau skausmo. Pasiėmęs žemišką meilę iškeliavo į dangų – dangiškosios.
Jei reikėtų parašyti Pijuko biografiją tai būtų meilės biografija, šventojo biografija. Pijukas atėjo, atsinešė savo didelę meilę, pasidalijo ja ir iškeliavo į dangų. Padarė stebuklą – po savo mirties paliko ramybę, šeimos artumą ir meilę, kuria mums norisi dalytis.
Jei reiktų pasaulietiškos biografijos, tai – jis gimė sveikas, nugyveno laimingą gyvenimą, nesusidūręs su gyvenimo sunkumais, nepadaręs nė vienos blogybės, neįskaudinęs nė vieno žmogaus. Mirė ramiai ir lengvai, be skausmo ir baimės. Argi ne to trokšta kiekviena mama savo vaikui?
„Kodėl jie verkia? Juk jam taip gerai!“ – paklausė viena mergaitė per laidotuves. Tikrai, kodėl liūdėti išlydint angelą pas Dievą? Tik džiaugtis ir dėkoti tegaliu už savo mažojo Pijuko kelionę čia žemėje ir sugrįžimą į dangų... Ir kad esu jo mama.
Vaida