Nežinau ar įstengsiu tai aprašyti, bet pasistengsiu, pabandysiu dėl ateities dėl būsimų mamų. Kyla daug abejonių , minčių ar reikia, ar nekaltins niekas ar supras. Bet man labai pačiai taip niekas nepadėjo kaip kitų mamų patyrusių kažką panašaus pasakojimai ir išgyvenimai,knygos visa tai išgyventi. Laukėm pavasario , laukėm savo antros dukrytės Elzės. Buvo savaitgalis, ilgasis šventinis savaitgalis, mamos diena. Gydytoja užsirašė apžiūrai šeštadienį, viskas buvo gerai, tonusai dešimt balų, jaučiausi puikiai, nuotaikos puikios, gi tuoj susitiksim su savo antra dukryte!
39 savaitė. Pirmadienis ‐ eilinė apžiūra, tikrai galvojau ir laukiau, kad paguldys, kad jau terminas už kelių dienų, kad tuoj turėsim sesutę. Tai buvo pats baisiausias pirmadienis, gydytoja apžiūrėjus negirdi širdelės tonusų, greitai echoskopuoti, diagnozė neplaka širdelė. Negalėjau patikėti, nieko net pasakyti, lygtai viskas vyko ne su manimi, verkėm kartu su gydytoja, kaip taip gali būti sveika, išnešiota, graži tokia pati kaip sesutė. Protu nesuvokiama jaučiausi gerai, nieko neskaudėjo, buvo tik paruošiamieji sąrėmiai, gimdos kaklelis tik 3 cm prasivėręs, viskas norma, kaip ir visas nėštumas, judesius jaučiau visą savaitgalį. O pirmadienio ryte prabudus, papusryčiavus pradėdavo judėti, pagalvojau kad gal mažiau judesių, bet aišku visas juodas mintis vijau tolyn, net neleidau sau taip pagalvoti, galvojau kad dar miega, jaučiausi ramiai juk važiavau pas gydytoją paskirto vizito. Trenkė kaip žaibas iš giedro dangaus. Nieko nesupratau kas vyksta,visi duoda raminančių vaistų, aš tik verkiau ir verkiau nes viskas sugriuvo. Turėjau pagimdyti ir pagimdžiau gražią nuostabią sesutę Elzytę ‐ angeliuką. Buvo labai tampriai aplink kojytę apsivyniojusi virkštelė, ji negavo deguonies. Laikiau savo rankose labai trumpai tave mano Elzyte, tu mūsų gražuolė tik gaila kad nemačiau ir niekada nepamatysiu tavo gražių akių, neišgirsiu tavo balso sakančio mama.
Gydytojų atsakymai buvo tiesiog nelaimingas atsitikimas, taip įvyksta, kodėl neaišku, net baisiausiam sapne nesapnavau, kad tai gali įvykti su manimi su mūsų šeima, kai laikas gimdyti sveiką, išnešiotą vaikelį, kraitelis paruoštas, visi laukia, namai išpuošti. Kaip jaustis kai tavyje miršta žmogus, aišku kaltini save kad neviską sugebėjai padaryti, kad neišgelbėjai savo vaiko. Atleisk man mano angelėli kad neišgelbėjau tavęs. Nesinorėjo gyventi , norėjosi tik pasislėpti urve ir niekam nesirodyti. Kuo greičiau norėjau išeiti iš ligoninės, nes visur aplink girdėjau tik kūdikių verksmus, mačiau laimingas mamas ir tėvelius, nėščias moteris. Buvo labai sunku, nebuvo jokio psichologo pagalbos ,tik iš artimųjų. Kad ir kaip nesinorėjo nebuvo jėgų, bet reikėjo eiti pirmyn vien dėl dukrytės šalia, kuriai šešeri ir viską supranta nesvarbu kad dar maža, per anksti pajuto kas tai mirtis.
Sunku net rašyti, nežinau kaip ištvėriau, praėjo devyni mėnesiai, tiesiog gyvenu dar ir dabar kaip sapne. Labai sunku mūsų šeimai, galvoji kodėl mus taip nuskriaudė dievas, bet sunkiausia mūsų dukrytei kuriai šešeri metai ir ji vis dar klausinėja, kur gyvena mūsų angeliukas, ar jai nešalta, ar ji mus mato, ar ji debesyse, kas ta balta dėžutė. Einam aplankyti į kapus, dukrytė neša žaislų net piešia vasarą atsisėdus šalia. Mes niekada tavęs nepamiršim, visada būsi mūsų dalis, mūsų šeima, mūsų širdyse tik beprotiškai gaila kad ne su mumis,mes tave labai mylim. Neleido mums pakrikštyti ir mišių užsakyti, juk negyvagimis, nesvarbu kad išnešiotas sveikas vaikelis gimė, ir labai skaudu kad taip mediciniškai vadina, juk tai vistiek niekuom nekaltas žmogutis. Sako, kad laikas gydo, gal ,nežinau, man atrodo kad nelabai, taip ir skaičiuosiu visą savo likusį gyvenimą, kad jai dabar būtų metukai, paskui penkeri, dvidešimt penkeri. Kokia ji būtų graži. Tikiuosi kad ji laiminga, mūsų angeliukas, visada apie tave galvojame ,atsimename ir šnekamės su tavimi, apie tave. Visada mūsų šeima bus ne mes trise, o keturiese.
Niekam nelinkėčiau netekti , laidoti savo vaikų tai yra neteisinga netgi labai. Noriu labai palinkėti toms šeimoms , mamoms stiprybės, daug jėgų nepasiduoti ir eiti į priekį, kad ir koks tas gyvenimas būtų sunkus ir žiaurus. Sako kad išbandymus siunčia stipriems žmonėms.Tegul būna nors kažkiek paguodžiantys žodžiai neapsakomai sunkią akimirką.
Kristina