,,Kuomet vaikas netenka savo tėvų jis yra našlaitis. Kuomet sutuoktinis\ė netenka savo partnerės\io jis\ji yra našlė\našlys. Tačiau kuomet tėvai praranda vaiką, nėra žodžio tai apibūdinti.“ (Ronaldas Reaganas 1988)\
Ar kada nors susimąstėte apie tai? Apie tą skausmą kurį patiria tėvai? Šie R. Reagano žodžiai visados priverčia susimąstyt. O ar kada nors Jums kilo tokia mintis, jog socialinis darbuotojas galėtu dirbti su kūdikio netekusiomis šeimomis? Atrodo keista, ar ne? Juk visuomenėje nusistovėjusi norma, jog socialiniai darbuotojai dirba tik su seneliais, vaikais, rizikos grupėmis.Mano požiūris pasikeitė tuomet,kai pati išgyvenau kūdikio netektį.
Esu socialinė darbuotoja.Tuo metu, kai praradau savo vaikelį, buvau tik būsima socialinė darbuotoja. Susidūrus su šia netektimi ir medikų abejingumu, pamačius, jog moteris negauna pagalbos, iškėliau sau klausimą: nejaugi tos pagalbos nėra? Kaip moterims, kurios neturi žinių, lengviau išgyventi šį skausmą?Moterys, susidūrusios su mediku šaltumu ir nęžinę kur galima būtų kreiptis( pagalba yra, tik apie ją mažai kas žino), kaip Jos išgyvena visa tai?
Pradėjus domėtis ar Lietuvoje yra galimybė moterims, netekusioms vaikelio, gauti pagalbą sužinojau, jog taip. Sveikatos priežiūros įstaigoje tokios informacijos nebuvau gavus. Pradėjau domėtis, kaip visa tai vyksta užsienyje. Mano nuostabai užsienyje kiekvienas vaikelio praradimas turi specializuotą socialinį darbuotoją.
Atlikau tyrimą, kurio metu norėjau sužinoti socialinio darbuotojo poreikį dirbant su vaikelį praradusiomis moterimis ir jų šeimomis,. Moterų klausiau ar, jų nuomone, reikia socialinio darbuotojo, kuris teiktu pirmines konsultacijas dar esant sveikatos priežiūros įstaigoje, informuotu moteris, jų šeimas, apie galimą pagalbą, esant būtinybei tarpininkautu bendraujant su gydytojais. Taip pat apie pagalbos prieinamumą, artimųjų reakcijas, poros santykius po įvykusios netekties.. Bendravau su šešiomis moterimis, kurios buvo patyrusios savaiminį persileidimą, negimdyvinį nėštumą. Nėštumų trukmė buvo skirtinga, nuo 4savaičių iki 24savaičių, netekties laikas, t.y. laikas praėjas nuo įvykio iki mūsų pokalbių nuo 10mėn iki 2,5metų.
Tyrimo rezultatai leido teikti, jog informacijos apie pagalbą moterims trūksta. Su moterimi turėtu būti dirbama dar sveikatos priežiūros įstaigoje, prieš išleidžiant namo. Specialistai, moteriai dar esant gydymo įstaigoje, turėtu konsultuoti, pasiteirauti apie jos emocinę būseną ir suteikti informaciją, kur ji galėtu kreiptis toliau, papasakoti, apie nemalonias aplinkinių reakcijas, galimas jų replikas. Kartais moterys iš streso, nežino, kaip pranešti apie nelaimę savo jau esamiems vaikams.
Taip pat galima teigti, jog mūsų visuomenėje vis dar vyrauja stereotipai, kurie trukdo dviejų žmonių tarpusavio santykiams. Lietuvos visuomenė nėra tinkamai paruošta priimti prenatalinės netekties faktą. Prenatalinės netekties metu, reikalinga pagalba ne tik moteriai, bet ir jos artimiesiams (vyrui, vyresniems vaikams). Vyrai išgyvena taip pat, kaip ir moterys, tačiau ne taip aiškiai tai parodo. Esant prenatalinės netekties faktui šeima turi būti sutelkta palaikyti ir spręsti problemas kartu, esant būtinybei, kreiptis pagalbos į specialistus.
Bendraujant su moterimis VISADOS buvo sakomi žodžiai ,,mūsų vaikelis ..“ , ,,savo kūdikio..” , ,, mes labai laukėme savo mergaitės..”, tai akivaizdžiai parodo, jog visiems tėvams tai yra vaikas, begalo laukiamas ir mylimas vaikas, o ne ,,vaisius’ ar ,,gemalas”.
Tyrimas atskleidė, jog socialinio darbuotojo veiklos poreikis yra. Visos informantės tvirtino, jog įvykus netekčiai, iškilo poreikis gauti daugiau informacijos apie tai kas įvyko, kas jų gali laukti toliau, daugiau informacijos apie galimybę palaidoti negyvą vaikelį, bei kur kreiptis pagalbos toliau. Informantės nurodė, kad prarado daug laiko ieškant informacijos apie teikiamą pagalbą. Tyrimo metu išryškėjo informančių poreikis individualioms konsultacijoms, kurių metu šalia būtų empatiškas darbuotojas, galintis suteikti visą informaciją. Tyrimo duomenys atskleidė, kad informantėms buvo labai naudingas dalyvavimas grupiniuose užsiemimuose bei savipagalbos grupių veikloje.