Mūsų mielas citriniuk,
Nežinau nuo ko pradėti, bet turbūt įsijausiu ir pavyks išreikšti tai, ką jaučiu tavęs praradimo procese. Man be galo gaila, kad tau taip nutiko. Norėčiau kažką būti padarius kitaip, kažkaip tave apsaugojus nuo to, jog tau kažko pritrūko ar pristigo. Jaučiuosi atsakinga ir kalta, kad kažko nepadariau, padariau per daug ar per mažai. Ir nors gydytojai tikina, kad tai nuo manęs nepriklausė, tu jau buvai manyje, tu jau buvai mūsų. Ir tai automatiškai suteikia atsakomybe. Aš nežinau ir nesuprantu kodėl Dievas tave mums davė tik taip trumpam. Visi tie pasakojimai apie dvasios augimą, apie pamokas, apie skausmo atneštą išmintį....na taip, taip būna. Tik esminis klausimas kodėl taip, kodėl tau, kodėl mums, lieka paslaptimi. Man taip norėtųsi, kad tau butu tekę išgyventi visus normaliems sveikiems kūdikėliams skirtus dalykus. Tu sirgtum, tu čiaudėtum, tu nemiegotum, tu atsisakytum valgyti brokoliu, tu mėtytum kaladėles, tu tampytum Lilly už uodegos, aš barčiausi, sekiočiau iš paskos bandydama tave sugauti ir apsaugoti. Vat štai kokius dalykus aš tikėjausi išgyventi kartu. O teko išgirsti, kad tau labai negerai, kad tu nepažinsi gyvenimo kokį mes tikėjomės tau skirti. Kad tau neišsivystė viskas, kas priklausė, kas atrodo toks normalus natūralus dalykas, mūsų visų gyvenimo dalis...Tik deja gyvenimas be to neįmanomas, tad ir tavęs nebebus.
Man truputi lengviau, kad tau neskauda, kad tau ramu, sotu ir šilta. Tik neramu, kad su mano širdies dužiais ir tavoji plaka smarkiau, gal tu jaudiniesi kaip tau toliau bus, gal išgyveni, gal nujauti, kad liko kelios dienos kaip mes kartu. Labai tikiuosi, kad žinai, jog mes niekada tavęs nepamiršime. Niekada. Visada busi mūsų pirmasis blynas, pirmasis mažiukas, užkibęs taip greitai ir sukėlęs tiek emocijų, džiaugsmo, laukimo, pasididžiavimo. Norėjau maivytis visam pasauliui tave rodydama. Dievinau savo kūną matydama kaip greitai tu jį keiti, mačiau didelę prasmę atsiduoti tokiai užduočiai kaip tave užauginti. Tik deja neteko nueiti šio kelio iki galo. O gal tas kelias buvo toks, koks turėjo būti, tik mūsų netikėtumui, jis buvo kur kas trumpesnis nei svajojom. Norėčiau iš tavęs išgirsti, sužinoti, kad tai buvo tavo lemtis, kad taip turėjo tau būti, kad šiame etape, šiame laike toks buvo tavo darbas-ateiti, pabūti, atsisveikinti. Tikiuosi, kad paskui, kai vėl bus laikas, tu apsigalvosi ir sugrįši pas mus. Arba atsiusi savo kolega iš kito debesies. Tik prašau, atsiusk kažką, kas pasiliks, kas mums parodys ką reiškia eiti iki galo, ką reiškia auginti ne tik savyje, bet ir šalia savęs, ant rankų...
Visi motiniški rūpesčiai atrodo menki palyginus su tuo, kas vyksta dabar. Sakau duokit man trynukus, aš susitvarkysiu, tik neduokit vėl tavęs netekti...Žinoma, jeigu taip nutiktu, įkarščio metu turbūt skambėčiau kitaip ...Bet šioje situacijoje teks pasitikėti gyvenimu, Dievu, tavimi....Gal tu atėjai dabar pas mus, išmokei mus kažko, ko mums truko, mes išlaikėme egzaminą ir tada ateisi su visam?
Labai tikiuosi, kad tau nebaisu, neskauda, nėra neramu dėl to, kas įvyks. Meldžiuosi, kad tai butu sklandus ir ramus atsisveikinimas. Bus skaudu, bet nesirūpink dėl mūsų skausmo, mes ji galime pakelti dėl tavęs. Dėl įmanomos ateities kartu su tavimi.
Žinok, kad mes tavęs laukėme, norėjome, planavome, tikėjomės, ruošėmės ir tai nepasikeis. Mes labai tavęs ilgėsimės, palikai pėdsakus ne tik mano gimdoje, bet ir širdyje, kiekvienoje ląstelėje žinau, kad tu gyvenai, tu buvai. Dabar padarysim vietos naujai pradžiai, kur viskas klostysis palankiai ir turėsime gražų susitikimą su visais jutimais, jausmais ir meile. Prašau žinok, kad mes tave mylime, mylėjome prieš tau atsirandant. Ir mylėsime tau išėjus atgal.
Tu amžinai busi mano citriniukas. Nesvarbu berniukas ar mergaitė, rudom akim ar kitokiom. Su garbanom ar be. Citriniukas, kuris pakeitė mūsų gyvenimą labiau nei bet koks kitas įvykis iki šiol.
Mylime tave ir labai lauksime kada nors susitikti.
Tavo mama ir tėtis