43 dienos su Vesta
Vesta, rašau šį laišką tau, o kartu pasakoju tavo istoriją ir kitoms mamoms. Nes žinau kokia tuštuma apima, kai tarp visų laimingų žmonių ir šeimų tu jautiesi vienas ir vienišas su savo sudužusiu pasauliu. Nes žinau, kaip gijimui padeda atpažinti savo jausmus ir potyrius kito žmogaus istorijoje…
Vesta, mes tavęs laukėme ilgai. Žinojome, jautėme visu kūnu ir siela,kad kada nors turėsime mergytę ir žinojome, kad pavadinsime tave Vesta, mums pačiu gražiausiu mergaitės vardu. Tu gyvenai mūsų pokalbiuose, mūsų svajonėse ir mūsų sapnuose beveik 7 metus iki pasijutau besilaukianti 2-ą kartą. Dar iki testo pajutau, kad aš nėščia ir pagalvojau, kad laukiu mergaitės. Echoskopijos to nepatvirtino ir nepaneigė, nes vis slėpeisi, matydavau tavo kumštuką ir veidelį, bet visa susisukus taip, kad tik neatskleistum paslapties šydo, kas gi tu. O echoskopijų buvo daug, nes nėštumas komplikuotas.
Visus 9 mėnesius pykino, bet esu tau dėkinga už pertraukėlę vidury nėštumo, kai to buvo mažiau, o toliau vėl ta pati karuselė ir su rimtesnėm komplikacijom. Bet žinojau dėl ko tokia savijauta, kadangi tai patyriau laukdamasi tavo broliuko. Nejuokais gąsdino netikėti skausmų priepuoliai ar rytas, kai atsibudau kraujo klane ir apžiūrėjusi gydytoja (ta pati, kuri prieš dieną sakė, kad viskas gerai, širdelė plaka ir vystosi normaliai) ramiu balsu pasakė: persileidimo prevencijai skiriu jums tą, tą ir tą. Fiziškai laukimas buvo labai sunkus, bet emociškai buvau nusiteikusi, kad viskas bus gerai, žinojau kokia euforija laukia susitikti su savo vaikeliu ir labai to laukiau. Tad net gulėdama paslika dėl fizinės savijautos, šypsodavausi, nes labai laukiau tavęs ir norėjau, kad jaustum, kad mamytė rami ir tu būtum rami.
Vesta, tu dar nepasibeldei į pasaulį, tačiau gydytojai rekomendavo tave pasikviesti į šį pasaulį, nes su kiekviena diena rizika didėjo ir tau, ir man. Išnešiojau tave 38 savaites ir esu dėkinga už kiekvieną tavo spyrį, tokius mielus ir juokingus žagsėjimus pilve, už tavo pasiražymus, už kiekvieną kartą, kai galėjau klausytis tavo stiprios širdutės per aparatus. Ir tu gimei. Standartinis gimdymas, standartinė eiga, daug lengviau nei tavo brolis. Visą naktį snigo ir tai buvo vienintelis tikrai stipriai snieguotas, gražus, baltas 2019-20 metų žiemos rytas. Juokiausi, kad pagavau savo snaigutę…
Vesta, tėvelis tik nukirpo tavo virkštelę ir gavau tave iškart, ant savo krūtinės, dailią mergytę, žiūrinčią į mane ir pasaulį tamsiai mėlyna, veriančia akim, žvilgsniu visai kaip tavo tėtis. Žavingai primerkus kitą akį, apsižvalgei, paragavai mano pienelio ir tave pasiėmė apžiūrai. Pajutau kokia stipri mano priklausomybė tau, kai tik tave paėmus nuo krūtinės, kūną pradėjo purtyt šokas. O vos tave uždėjus atgal, nurimau. Ir nurimau, kad viskas, grėsmingiausias periodas – nėštumas ir gimdymas jau užnugary.
Vesta, tu nuostabus kūdikis. Tokia daili, tokia stipri, tokia guvi, tokia besidominti pasauliu. Galėjau tave palyginti tiek su broliuku, kuris tave taip pat labai pamilo, tiek su kitais kūdikiais ir tu vysteisi neįtikėtinais tempais. Dar gulint ligoninėj išmokai vartytis ant šonų ir paguldžius miegot tave ant nugarytės vis tiek persiversdavai ant šono ir nusispardydavai vieną kojinytę. 1,5 mėnesio tu jau sekdavai objektus žvilgsniu, laikei galvytę, versdavais nuo pilvo ant nugarytės, žaidei su barškučiu ir jau pradėjai mokytis šypsotis. Mano laimei ir pasididžiavimui nebuvo galo! Jaučiausi laimingiausia gyvenime, jaučiausi gyvenanti svajonėje, kai visapusiškai visos gyvenimo sritys buvo pike! Atsimenu paskutinę tavo dieną. Užmigdžius judu su broliuku, rinkau tau galvajuostes tinkančias prie drabužėlių, kuriuos savaitgalį nupirkau, nes jutau, kad tuoj įšoksi į sekantį dydį. Nesusilaikiau, užsakiau ir dar keliais dydžiais didesnių drabužėlių, nes planavau mūsų ateitį, mūsų metus, ko prireiks, ko neturim paveldėto iš broliuko. Planavau savaitgalį klijuot tavo vardą ant sienos. Planavau, planavau, planavau… Buvo įprasta diena, gavau tavo šypsenyčių ir galvojau kada pasišypsosi kiek ilgiau, kad pavyktų nufotografuoti, įprastas vakaras su visais jo ritualais, įprasta naktis su naktiniais maitinimais… Nepajutau nieko kas būtų kitaip su tavim, nepajutau kad tau būtų kažkas blogai, nieko nepajutau, tik pabudau ryte kelti jūsų abiejų ir pamačiau, kad tavęs jau nėra čia… Negalėjau patikėti tuo ką pamačiau, iškviečiau greitąją, visą laiką kol ji važiavo (o ji atvažiavo per kelias minutes, ačiū medikams) dariau dirbtinį kvėpavimą ir širdies masažą, iš visų jėgų mėginau įpūsti tau gyvybę iš naujo, maldavau tavęs atsipeikėt… Tavęs gelbėt atlėkę medikai galėjo tik konstatuot, kad nebėra ko gelbėti… Tu mirei miegodama, apsupta meilės, tiesiog tyliai išėjai…
Vesta, nebuvau jokiais būdais pasiruošus tokiam scenarijui. Jis net nebuvo įmanomas mano mintyse. Nesupratau kas įvyko, kodėl įvyko, kaip įvyko. Niekada iki galo ir nežinosim, kas gi nutiko, kad tavo širdutė, kurią girdėdavau taip stipriai plakant pilve, netikėtai sustojo. Kodėl nepajutau, kad tau manęs reikia? Kodėl nepajutau, kad išeini? Kodėl mums taip nutiko? Ką aš padariau ne taip? Tai dalis iš tų klausimų, kurie sukosi mano galvoje ir nedavė ramybės nei dienom, nei naktim. Atrodo, kad skausmas toks didelis, kad netelpa krūtinėje, plešia širdį, negebu įkvėpt, nelabai ir noriu, ir nesuprantu kodėl aš gyva, o mano dukra ne? Krūtys pilnos pieno, laukia tavo burnytės, o aš turiu nusitraukinėt ir pilti jį lauk, tuščia lovytė laukia, kol joje saldžiai miegosi, broliukas po namus ieško sesės ir bėgioja paskui visas mamas lauke su mažais lėliukais šaukdamas „sese“! Pažįstamų ir giminaičių komentarai, kad taip jai geriau, gal po to sirgtų ir geriau tada išeit anksčiau, kol per daug neprisirišot, kad dar jauni ir turėsim kitų vaikų taip pat visai nepadėjo. Tiksliau kenkė, nes aš gedžiu šio vaiko, o ne rūpinuosi reprodukcinės sistemos pajėgumais. Nesvarbu kiek laiko gyvenai, jau laukdama tavęs susiejau ir perpyniau visą savo gyvenimą su tavuoju, mirė ne tik laikas, kiek jo buvo kartu duota, bet ir visa ateitis. Mano svajonių gyvenimas pavirto košmaru…
Tai nutiko viduržiemį, dabar yra vidurvasaris. Ar galiu sakyt, kad laikas gydo? Ne, nes tebežioji ta skylė, kuri turėjo pildytis naujais prisiminimais su dukryte ir ji vis dar skauda. Bet kai pasirinkau gyventi toliau, nešti tavo atminimą, supratau, kad nebegaliu daugiau skęsti, reikia gyti. Tam padėjo ir kitų mamų istorijos, visa literatūra, leidiniai pateikti kūdikio netekties puslapyje ir kitur, savitarpio pagalbos grupės, kur sutinku kitų moterų, kurios išgyveno ir gyvena, ir moka vėl džiaugtis gyvenimu, matau jų pavyzdžius, psichologinės paramos grupės. Net ir grožinėje literatūroje ar kine randu alegorijų, kurios padeda man priimti ir gyventi su šia netektimi. Ne užglaistyti ir paslėpti, o išjausti, išverkti, išgyventi pilnumoj ir išmokti gyventi su tuo.
O galiausiai, Vesta, esu tau dėkinga, kad leidai man patirti tavo nėštumą, leidai man tave pagimdyti, leidai man patirti euforiją, leidai man pajusti kiek daug dar meilės galiu justi, esu dėkinga už kiekvieną tavo priglaudimą, galimybę tave myluoti, čiūčiuoti, bučiuoti, žindyti, dainuoti tau lopšines, matyti ir jausti tave. Ačiū už 38 savaites manyje ir 43 dienas šalia manęs. Man jos visos labai brangios. Visada nešiosiu jas savo širdyje, mažyt.
Labai myliu tave, snaigute. ❄️
Mamytės, nežinau ar mano istorija jums padėjo, bet gal vietomis atpažinsit save ir pajausit, kad jūs ne viena. Kiekvienos netektis, kad ir kiek laiko buvo jūsų vaikeliui, viena diena nuo nėštumo testo ar jau po gimimo, skaitosi. Žmonės, kurie sako kitaip greičiausiai nenori jūsų įžeisti, tik nemoka, nežino ką pasakyt, gal ir nesupranta, o paguosti nori. Bet yra kas tikrai jus supranta, kitos mamos, netekusios savo vaikučių. O mūsų daug, labai daug. Sakyčiau per daug. Tačiau išgyventi įmanoma ir galiausiai jūs vienos vos iš kelių žmonių, kurie gali nešti jūsų vaikelio atminimą. O sakoma žmogus gyvas, kol jįatsimena. Atsiminkim.
P. S. Mane guodžia kiekviena pamatyta snaigutė ir šildanti saulė, nes jaučiuosi apkabinta dukters. Jei mokate skaityti angliškai, tai yra poema, kuri taip pat mane guodžia, gal paguos ir jus.
Do Not Stand At My Grave And Weep
By Mary Elizabeth Frye
Do not stand at my grave and weep
I am not there; I do not sleep.
I am a thousand winds that blow,
I am the diamond glints on snow,
I am the sun on ripened grain,
I am the gentle autumn rain.
When you awaken in the morning's hush
I am the swift uplifting rush
Of quiet birds in circled flight.
I am the soft stars that shine at night.
Do not stand at my grave and cry,
I am not there; I did not die.