Dvynukių dukryčių Paulinos ir Monikos netektis
Pirmagimei dukrytei paūgėjus nusprendėme su vyru, kad jau laikas antram vaikeliui. Tai buvo antrasis nėštumas, labai planuotas, lauktas ir labai netikėtas, kai sužinojome, jog laukiamės dvynių. Džiaugsmas buvo begalinis, tiek mums, tiek artimiesiems prilygo stebuklui, kadangi artimoje aplinkoje neturėjome dvynių. Net numatyti negalėjome, jog toks džiaugsmas aplankys mus. Viską pradėjome planuoti, dėliotis ateities planus, kaip viskas bus, kai į pasaulį atkeliaus mūsų džiaugsmeliai.
Savijauta buvo puiki, dvynukai vystėsi gerai, tik buvau įspėta prižiūrinčios ginekologės, jog dvynukai dalijasi viena placenta, viena kraujotakos sistema, tad bus reikalinga dažnesnė apžiūra, ir ypatingas dėmesys. Pas savo ginekologę lankiausi reguliariai kas dvi savaites stebėjimui. Taipogi papildomai apžiūrai vykau į Kauną pas skyriaus vedėją. Per vieną iš apžiūrų sužinojome, jog laukiamės mergyčių. Mintyse įsivaizdavau, kokios jos bus nuostabiai gražios, kaip jas puošiu, kasytes pinsiu, vienodai rengsiu...Net nuostabiuose sapnuose nebuvome susapnavę ir net numanyti negalėjome, jog būsime trijų dukryčių tėveliai...
Nėštumas buvo sklandus, tiek aš tiek dukrytės – jautėmės gerai. Buvau tikra, jog viskas bus sklandžiai, nes prižiūrima buvau puikių specialistų ir net įtarti negalėjau, jog viskas gali pasikeisti per akimirką...Nėštumui perlipus 20 savaitę, pajutau didžiulius skausmus, prilygstančius sąrėmiams... Operatyviai nuvykus į skyrių, buvau informuota, jog sutrumpėjęs gimdos kaklelis, bet daugiau nepastebėta kitų bėdelių. Gydytojų konsiliumas nusprendė, kad dėl visa ko reikia brandinti plaučiukus, jeigu anksčiau laiko prasidėtų procesai. Ištikus šiai situacijai išlikau ganėtinai rami, nes tikėjau, jog nieko blogo nenutiks...tikrai tikėjau, jog nieko blogo ir gydytojai padarys viską, kad mažylės neskubės ateiti, liks saugiai pilvely..
Kadangi sekančią dieną buvo suplanuotas vizitas į Kauną pas skyriaus vedėją, pas kurį jau buvau buvusi keletą kartui stebėsenai....Nieko nedelsiant, viską susiruošus išvykome su vyru. Buvau sutikta nedelsiant, kadangi buvau informavusi, jog išvakarėse patekau į skyrių dėl didžiulių skausmų ir man buvo suleisti vaistai, kad subrandinti plaučiukus.
Apžiūros metu pajutau tvyrančią įtampą, motiniška nuojauta pradėjo stuksenti į galvą, jog kažkas negerai, tada išties išsigandau..buvau informuota, jog prasidėjusi dvynių transfuzija (nesupratau, kas tai, nenumaniau, jog rimta). Apsipylusi ašaromis klausiausi, kas vyksta, bet giliai širdy tikėjau, jog ir šioje situacija viskas bus gerai, mums viskas bus gerai...bet deja taip nebuvo. Situacija buvo kitokia todėl, jog mano gimdos kaklelis buvo per trumpas, tad buvo atmesta galimybė kelionei į Vokietiją kraujagyslių atskyrimo operacijai...rodikliai neatitiko reikalavimų. Kitas dalykas, kad skatinti nėštumą, mažylės buvo per mažos gimti. Kiekviena delsimo minutė ir net sekundė buvo labai žalingos, pavojingos dukrytėms. Maldavau, jog darytų viską, kas tik įmanoma, kad tik išgelbėti mažytes, pasiryžau viskam, bet situacija ne mūsų naudai tik blogėjo...kadangi tokie atvejai, kaip mes Lietuvos istorijoje labai reti, o galbūt ir nebuvo, nes nieko nebebuvo galima padaryti...mano scenarijus blogiausias, koks tik galėjo nutikti. Pagal parametrus negalėjau būti vežama į Vokietiją, skatinti gimdymo taip pat nebuvo galima, kadangi nėštumui buvo tik 22 savaitės, tad konsiliumui nutarus, buvo nuspręsta laukti...ir stebėti...ir eksperimentuoti kaip bus...
Dienos ėjo lėtai, skausmas širdy buvo neįsivaizduojamo dydžio. Suvokiau, jog šis laukimas nuves į pražūtį...ir nieko pakeisti negaliu nei aš, nei aplinkiniai, nei gydytojai...mažylės augo, pilvely stipriai spardėsi, pranešdamos, ei mamyte, mes su tavimi, viskas bus gerai.
Diena sekė dieną, būklei prastėjant pradėjo kauptis skysčiai, pilvas patapo didelis ir kietas kaip akmuo. Buvo nuspręsta vesti adatą į vandenmaišį ir nutraukinėti vandenis..per du kartus buvo nutraukta 3 litrai skysčių.
Kaip dabar save prisimenu laikiausi didvyriškai stipriai, neleidau sau palūžti, pasiduoti vardan dukryčių, šeimos. Vykdčiau visus nurodymus, saugojau save ir pilvelį..bet organizmas ir gyvenimas kasdien pateikdavo vis naujus iššūkius...peršalimas, danties skausmas, pirmagimės dukrytės patekimas į ligoninę dėl bronchito, ilgos dienos ligoninėje su labai prastėjančia mažylių būkle.....nors imk ir išplėšk širdį iš krūtinės....bet mintyse jau ruošiausi tai dienai, sąmojingai suvokiau, kas vyksta ir kaip gali viskas susiklostyti. Artimos draugės pagalba buvau pasiruošusi net drabužėlius, kurie pravers vienu ar kitu atveju... žinojau, jog joms gimus bus du scenarijai - arba liks abi neįgalios ( žala dėl transfuzijos padaryta negrįžtamai didelė), bet drabužėliai bus reikalingi krikštui, arba....šie drabužėliai bus skirti laidotuvėms.
Kasdien glostydama pilvelį, jausdama intensyvius dukryčių spardymus šnekėjau, bendravau, raminau save ir jas, jog jas besąlygiškai myliu ir viską padarysiu, jog tik jos gyventų, nepaisant sutrikimų, ligų, negalios, nepaisant nieko, jas mylėsiu ir jomis rūpinsiuosi..
2015 metų vasario 27 d., esant 26 nėštumo savaitei ir 5 dienoms, po rytinės apžiūros buvau informuota, jog ruoščiausi gimdymui, dukryčių būklė labai prasta, nebegalima delsti. Buvau perkelta į gimdymo skyrių, suleisti skatinamieji ir po kelių valandų, vakarop, natūraliai pagimdžiau dukrytes...po keletos akimirkų buvome su vyru informuoti, jog jos mirė...turėjome galimybę su jomis susipažinti, palaikyti glėbyje, pakrikštyti, suteikti vardukus. Suteikėme šventus Paulinos ir Mildos vardelius. Jos tapo angelėliais.
Šaltą kovo 2-osios dieną jas palaidojome. Skausmas neišmatuojamo dydžio...kuris tęsėsi labai ilgai. Kovojau su savimi, savo mintimis ir skausmu, priešinausi ir nepriėmiau pagalbos, neigiau, jog man reikia kieno nors pagalbos ar patarimų, turėjau pati išsilaižyti, išbūti, išverkti, išjausti, išgedėti...pienukas gaminosi, o neturėjau ko maitinti...Skausmas likęs iki šiol ir kiekviena patirta akimirka įsirėžusi giliai ir amžiams.
Nepaisant šios baisios patirties, pasiryžome su vyru pabandyti dar kartą. Nusprendėme , jog negalime būti nugalėti skausmo ir šios patirties, negalime būti savanaudžiai pirmagimės dukrytės atžvilgiu augti jai vienai...
Dabar šią dieną save vadinu 4 vaikučių mama – pirmagimės dukros Mildos , dvynukių dukryčių - angelėlių Paulinos ir Monikos bei pagranduko Poviliuko. Poviliukas atkeliavo į mūsų šeimą labai laiku ir ši besąlygiška meilė vaikams padėjo susigyventi su visa šia patirtimi.