Mano brangiausias,
jau mėnuo kaip tavęs netekau. Mėnuo kaip tavo kambarys tuščias. Mėnuo, kai nėra dienos be ašarų, be skausmo. Atrodo daug, tačiau lyg vakar atsimenu, jaučiau tave pilvuke, kaip nedavei apie save pamiršti nuolat judėdamas, kalbindamas mane ir tėtį.
Jei dabar mėnesį būtum su mumis, tiek pirmų kartų jau turėtume - pirma šypsena, pirmi nerangūs tavo judesiai, pažintis su pasauliu ir visko labai daug. Dabar tik mintyse galiu kurti ir įsivaizduoti.
Be galo skauda, niekada nemaniau kad gali taip skaudėti, drasko visą kūną, plėšo po dalelę.
Kyla daugybė klausimų, kaltinimų, ką galėjau padaryti kitaip, kad tik tave išsaugoti ir apsaugoti. Viską būčiau padariusi, jei tik galėčiau, kvėpavusi už tave ar savo gyvybę dovanojusi, kad tik tu, mano sūnau, gyvas būtum.
Kai nubudus nejaučiau tavęs, maniau kietai miegi, kai bandant kalbinti ir krutinti tave nedavei jokio signalo, abu su tavo tėčiu sunerimome, tačiau tikrai neįsivaizdavome, kas mūsų dabar laukia. Nuvykus patikrinimui, po daug nejaukių ir širdį drąskančių pauzių gydytoja pranešė - tu žuvai, tavo širdutė nebeplaka. Amžiams atsiminsiu šią akimirką. Maniau mirsiu, maniau plyš mano širdis, nors tikiu, ji tada suskilo. Nei aš nei tavo tėtis negalėjome patikėti, kad taip gali būti, kad išvis būna taip, juk jau vos už kelių dienų turėjome su tavimi susitikti, turėjai pas mus atkeliauti - gyvas ir sveikas berniukas. Mūsų stebuklas, mūsu Matijus.
Gydytoja pranešė, kad turėsiu gimdyti pati, kad bus suskatinta visa veikla. Prašiau, kad tave kuo greičiau ištrauktų, išpjautų iš manęs, atrodė, kad nepakelsiu didesnio skausmo. Nors dar ir tada tikėjaus stebuklo, iki paskutinės akimirkos, laukiau, kada nubusiu iš to baisaus sapno ir tu būsi su mumis gyvas. Nenubudau.
Gimdant aš labai stengiausi, kad tavo vienintelė kelionė būtu lengva, tau neskaudėtų ir viskas būtų kuo gražiau, visgi tai tavo gimtadienis. Atrodė viduje šaukiau, kad nebegaliu, kad man nepavyks, tačiau išties viskas praėjo labai greitai ir lengvai. Džiaugiuosi, kad visą laiką su manimi buvo tavo tėtis, laikė už rankos, glostė mane - be jo nieko nebūčiau padariusi.
Ir štai mes susitikome su tavimi. Tai buvo pati gražiausia ir pati skaudžiausia mūsų gyvenimo akimirka. Tave atnešė visą nupraustą ir gražiai suvystytą. Nebuvau mačiusi gražesnio berniuko, tavo žandukai putlūs kaip mamos, raudonos lupos ir maža nosytė, vešlūs antakiai ir šviesūs plaukučiai kaip pas tėtį, jei dar būtum atsimerkęs - akis irgi tėčio turėtum. Tu buvai visas minkštas ir kvepėjai kūdikiu. Norėjau apžiūrėti ir rankutes, tačiau neišdrįsau tavęs išvystyti, atsiprašau už tai. Tu - mūsų stebuklas, mūsų amžiams miegantis kūdikis.
Aš labai bijojau, kad neatsiminsiu kaip tu atrodai, tačiau dabar vos užsimerkus matau tave. Tavo tėčiui miegant - matau tave jame, aš visur matau tave ir esu rami, kad tavęs niekada nepamiršiu. Matijau, tu visada būsi mano širdyje.
Kodėl tu išėjai aš dar nežinau, atsakymo niekas neturi, gali būti, kad ir nesužinosim, sako, taip tiesiog atsitinka. Mes su tavo tėčiu manome, kad pasirinkai negyventi, nes šis pasaulis nevertas tavęs ir tu jam per geras.
Kada skausmas sumažės aš nežinau, kada bent vieną atsakymą rasiu - irgi nežinau. Džiaugtis gyvenimu ir apskritai būti vertai dalykų sau negaliu ir nežinau, ar kada galėsiu. Mano ilgai laukta ir vienintelė svajonė iškeliavo, palikdama begalinį skausmą ir tuštumą viduje.
Skauda, nes taip ir liko visai nepabūta.
Laimingos pabaigos mano istorija dar neturi, tačiau aš turiu viltį, kad kažkada bus šviesiau, aš vėl šypsosiuosi gyvenimui ir tada suprasiu, ką mano stebuklas mums atnešė.
39 savaičių Matijaus mama Lina