Mano Sūnau, Gustavai,
Labas, tai aš, tavo mama - mama, kurios taip ir nematei, bet su kuria kartu dieną ir naktį gyvenai 20 nėštumo savaičių. Kartu vaikščiojom, kartu miegojom, kartu valgėm, kvėpavom. Aš - tavo mama, kuri taip niekada tavęs ir neglostė, nemylavo, nedainavo lopšinių, nekuteno pėdučių.Esi trečias mano vaikas, turi dar sesę ir brolį, su kuriais tau taip ir neteko žaisti, dalintis saldainiais ar ginčytis.
Buvai lauktas, planuotas vaikas. O kadangi trečias, tai laukiau tavęs tik dar labiau sąmoningai ir rimtai nusiteikusi, nes kaip niekada anksčiau suvokiau, ką reiškia pagimdyti, auginti mažylį, juo rūpintis, kiek džiaugsmo, atsakomybės ir rūpesčių laukia manęs ir tavo tėčio... Žinojau, kad visi vaikai skirtingi, net ir toje pačioje šeimoje gimę, bet nė akimirką nebuvau pagalvojusi, kad tu būsi toks kitoks, kad atneši man tokių išgyvenimų kaip niekas kitas iki šiol gyvenime.
Nėštumas buvo sklandus, gyvenau įprastą gyvenimą, dirbau, rūpinausi tavo broliu ir seserimi, tik miegojau daugiau, o mintyse sukosi mintys apie tave, kaip pakeisi mūsų šeimos gyvenimą, ką kartu veiksime, kur atostogausime, kaip šeimoje dalinsime tavo priežiūra. Tyrimai buvo puikūs, ultragarso ekrane mateisi sveikas ir guvus berniukas, sparčiai augai. Po keturių nėštumo mėnesių apie tave jau drąsiai kalbėjau su artimaisiais, papasakojom tavo seneliams, proseneliams, pranešiau savo bendradarbiams, darbe dėliojomės planus, kas mane pavaduos, kai išeisiu tavęs prižiūrėti.. Ir vos po dar poros savaičių visiems turėjau planus atšaukti, kad iš darbo neišeisiu, kad tavęs nebebus, kad gyvenimas nepasikeis, kad nėra ko laukti.
Buvo gruodžio mėnesis, Vilniaus gatvės pilnos sniego, vos pastačiau tarp pusnų mašiną, kai ėjau pas gydytoją suplanuoto vizito, nieko net neįtardama.. ir tą baltą gražią žiemos dieną išgirdau "apgailestauju, nebeplaka kūdikio širdelė...". Nedelsiant vykau į priimamąjį, paguldė mane į ligoninę, skatino gimdymą. Ir dar tos pačios dienos naktį tave pagimdžiau. Paskutinė diagnozė iš patalogijos centro - aplink savo ašį susisukusi virkštelė. Anksčiau galvojau, kad esu patyrusi mama, nes patyriau, kas yra Cezario pjūvio operacija, patyriau, kas yra sarėmiai ir natūralus gimdymas, ir net nenutuokiau, kad teks patirti ir negyvo vaikelio gimdymą. Laimė, jis buvo sunkus tik emociškai, bet ne fiziškai. Ačiū, vaikeli, už tai.
O tada atėjo Kalėdos, tada Naujieji Metai...metai, kai pirmąsyk gyvenime neturėjau jokių planų ir tikslų, nes visi jie buvo staiga sugriuvę. Save, gyvenimą teko rankiotis ir planus dėliotis iš naujo.
Sūnau, rašau tau, nes jaučiuosi labai vieniša. Niekas kitas tavęs taip nepažinojo kaip aš - aš vienintelė jaučiau judesius, mačiau tave ultragarso ekrane, viena mačiau tave jau gimusį. Niekas kitas tavęs taip negedi kaip aš. Praėjo jau keli mėnesiai ir jaučiu, kad niekas nebenori apie šią netektį kalbėti. Artimieji stengiasi apie tave man nepriminti, manęs neliūdinti ir nenutuokia, kad aš ir nepriminta apie tave pagalvoju daugybę kartų per dieną. Vėl ir vėl iš naujo galvoju, kodėl, kaip, kokia prasmė, už ką tokia kaina, o kaip būtų buvę, jei būtų buvę, o kas toliau...
Visada būsiu trijų vaikų mama, o tu - trečias mano vaikas, kuris taip niekada ir neužaugs, išliks mažytis, apie kurį mažai kas žinos, kas žinojo, pamirš, tik aš nepamiršiu. Myliu tave, mano nebučiuotą ir neglostytą vaiką tokia meile, kuri nežinojau, kad pasaulyje egzistuoja. Kaip toj dainoj, myliu tave iki mėnulio ir atgal, ir tu vienintelis žinai, kas tai yra, nes tu jau ir esi ten, danguje. Žinau, kad tu neliūdi, o aš čia jau kaip nors... iki mano valandos. Iki susitikimo, sūneli.
mama